Karusės mūšis
| Karusės mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
| LDK žiemgaliai |
Livonijos ordinas Danija | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Traidenis | Otto von Lauterberg † | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 1600 | Livonijos ordino krašto magistras Otonas Luterbergas 52 riteriai danų vadas Eilartas beveik 600 karių sužeistas Lealio vyskupas | ||||||
Karusės mūšis (kartais vadinamas Karusės ledo mūšiu) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės mūšis su Livonijos ordino ir Danijos jungtine kariuomene ant užšalusios Baltijos jūros ledo, įvykęs 1270 vasario 16 d. ties Karuse, (Vakarų Estija).[1]
Mūšio prielaidos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tuo metu dar vyko Didysis prūsų sukilimas (1260–1274 m.) prieš Vokiečių ordiną, o Lietuva pradėjo kovą su Voluine (tęsėsi 1269–1275 m.), todėl žemaičiai galėjo vykdyti žygius į šiaurę. Pasinaudodamas proga, kaip manoma, Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis užpuolė Livonijos ordiną ir užšalusios Baltijos jūros ledu pasiekė Saremos salą.[2] Grįždami su grobiu prie Muhu sąsiaurio jie susidūrė su jungtine Livonijos ordino ir danų kariuomenės įgula iš Talino.
Livonijos ordinas, jau atsigavęs po 1260 m. Durbės mūšio buvo gerai pasiruošęs - surinkęs didelę armiją jis rengėsi pulti Žemgalą.[3]
Mūšio eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kryžiuočiai ir danai puolė pirmi. Lietuviai sustatė roges pusračiu ir pasinaudoję jomis kaip barikada, ietimis išbadė į rogių tarpus įsipainiojusius riterių žirgus, o tada ir pranašumo netekusius priešo riterius. Eiliuotosios Livonijos kronikos (XIII a. pab.) duomenimis, žuvo 52 riteriai, Livonijos ordino krašto magistras Otonas Luterbergas (vok. Otto von Lutterberg), danų vadas Eilartas ir beveik 600 lengvai ginkluotų karių. Buvo sužeistas Lealio vyskupas.
Mūšio reikšmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tai buvo penktasis didžiausias Livonijos pralaimėjimas XIII a.[4] Livonijos ordino vadovybė Vokiečių ordino didžiojo magistro paprašė atsiųsti pagalbos ir naują krašto magistrą.[5]
Naujasis magistras Andreas Vestfalis (Andreas von Westfalen) nusprendė pakelti Livonijos prestižą, 1270 m., sužinojęs apie kitą lietuvių ruošiamą žygį, jis iškeliavo užkirsti kelio. Tačiau lietuviai netikėtai atakavo jo stovyklą ir užmušė patį Andreas ir dar 20 jo riterių.[6]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Karusės mūšis, Ledo mūšis ties Karuse. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 513 psl.
- ↑ Stephen Turnbull. Crusader Castles of the Teutonic Knights (2): The Stone Castles of Latvia and Estonia 1185-1560. Osprey Publishing 2004 p.52 ISBN 1-84176-712-3 Archyvuota kopija 2012-11-11 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ William Urban. The Baltic Crusade. Lithuanian Research and Studies Center Chicago, Illinois 1994 ISBN 0-929700-10-4 p.278-280
- ↑ Tomas Baranauskas. Ar priminsime Europai apie Šiaulių mūšį? Delfi.lt 2006-09-22, tikrinta 2007-10-14
- ↑ L: R. Varakauskas Ledo mūšis ties Karuse 1270 m. Istorija t. 3 Vilnius 1962.
- ↑ William Urban. The Baltic Crusade. Lithuanian Research and Studies Center Chicago, Illinois 1994 ISBN 0-929700-10-4 p.278-280